Jūsų pirkinių krepšelis tuščias
Šioje pamokoje galite sužinoti, kas buvo Mahometas ir kaip jis tapo Islamo įkūrėju.
Iš Gideono istorijos matyti, kad Dievas gali pasitelkti net silpniausius ir mažiausiai tikėtinus žmones, jiems siekiant didelių pergalių, kai jie pasitiki ir paklūsta Jam.
Nojaus arka iliustruoja, kad Dievas teisia už nuodėmę, bet kantriai siūlo išgelbejimą tiems, kurie pasitiki ir paklusta Jam, suteikdamas išgelbejimą ir naują pradžią už ištikimybę.
Abraomo ir Izaoko istorija rodo, kad tikrasis tikėjimas reiškia visišką pasitikėjimą Dievu net ir neįmanomose situacijose, ir perteikia Dievo meilę, nurodydamas į paties auką – savo Sūnaus paaukojimą vardan pasaulio.
Rūtos istorija parodo, kad Dievas atlygina už teisingumą ir ištikimumą, veikdamas per paprastus pasirinkimus, atnešdamas atpirkymą, meilę ir netikėtų palaiminimų pro bet kokias sienas.
Abraomo pašaukimo istorija atskleidžia, kad tikrasis tikėjimas skatina pasitikėti Dievo pažadais tiek, kad galima jausti komfortą ir saugumą, paklūstant net tada, kai kelias yra nežinomas, o Dievas lieka ištikimas savo sandoros vykdymui.
Jozapo istorija rodo, kad Dievas yra ištikimas ir nepavaldus, paversdamas išdavystę, kančią ir laukimą didesniu palaimino planu, kai mes esame nepalenkiami ir pasitikime Jo terminais.
Iš Juozapo istorijos tęsinio galime suprasti, kad Dievo laikas ir išmintis paverčia kančią išgelbejjmu, išaukštindama nuolankiuosius ir mokydama, kad atlaidumas ir susitaikymas veda prie didesnio gerumo plano.
Jokūbo gyvenimas rodo, kad Dievas savo planus įgyvendina per malonę, o ne žmogiškosiomis pastangomis, o konfliktų ir apgaulės kelią paverčia pažado ir atsinaujinimo keliu, nes Jis nepalaužiamai žengia šalia.
Iš vėlesnių Jokūbo metų matyti, kad Dievas laikosi savo pažadų, net jei tai yra sunku, pasitelkdamas meilę, netektį ir kovą, kad iš apgaviko išugdytų izraelietį, žmogų, sulaukusį palaiminimo, nestokojantį ištvermės ir turintį širdį.
Mozės pašaukimas parodo, kad Dievas išklauso engiamus ir padrąsina neryžtinguosius, liudydamas savo gyvybingą būtį ir nepalaužiamą planą, net pasitelkdamas žmogaus silpnumą ir abejones.
Dešimt Egipto negandų parodo neprilygstamą Dievo valdžią ir kantrų teisingumą, kuris pažemina faraoną, atskleidžia netikrus dievus ir išgelbsti savo tautą avinėlio krauju.
Aukso veršio istorijoje įspėjama, kad nekantrumas ir stabmeldystė užtraukia nuosprendį, bet tai taip pat pabrėžia Dievo gailestingumą ir gelbstinčią tarpininko, kuris meldžiasi už savo tautą, galią.
Jozuės istorija parodo, kad Dievo pergalės pasiekiamos per pasitikėjimą ir paklusnumą, o paslėpta nuodėmė nulemia pralaimėjimą, ir kad Jo malonė priima kiekvieną, kuris, kaip Rahaba, tiki ir seka Jį.
Esteros istorija parodo, kad Dievas tyliai nukreipia įvykius, kad apsaugotų savo tautą, ragindamas paprastus žmones drąsiai veikti, žemindamas išdidžiuosius ir pakeldamas tikinčiuosius.
Istorija apie karaliaus sapną parodo, kad Dievas valdo kiekvieną karalystę, atskleisdamas paslėptas tiesas ir suteikdamas išmintį tiems, kurie išlieka nuolankūs, ištikimi ir maldingi, net būdami tremtyje.
Danieliui skirti išbandymai atskleidžia, kad Dievas saugo savo ištikimus tarnus per ugnį, teismą ir liūtus, įrodo savo galią, kuri stipresnė nei karalių ir karalysčių, ir iškelia tuos, kurie Juo pasitiki.
Pirmojo Izraelio karaliaus istorija parodo, kad Dievas išklauso nuolankias maldas, išpildo žmonių prašymus ir išlieka tikrasis Karalius, mokantis, kad paklusnumas Jo žodžiui yra svarbesnis už išorinę galią ar aukas.
Sauliaus ir Dovydo istorija parodo, kad Dievas renkasi vadovus pagal širdį, o ne pagal išvaizdą, ir perspėja dėl pavydo ir puikybės, kartu giria kantrybę, gailestingumą ir pasitikėjimą Jo numatytu laiku.
Dovydo iškilimas ir nuopuolis moko, kad net Dievo išrinktasis karalius gali suklupti, bet nuoširdi atgaila suteikia atleidimą, nors nuodėmė vis dar turi skaudžių pasekmių, Dievo pasižadėjimo tikslai išlieka.
Saliamono gyvenimas moko, kad tikroji išmintis ir ilgalaikiai palaiminimai ateina pirmiausia ieškant Dievo, o net ir didelės dovanos prarandamos, kai širdis pasiduoda puikybei ir kompromisams.
Pasakojimas apie Eliją ant Karmelio kalno rodo, kad tik Viešpats yra tikrasis Dievas, kviečiantis žmones nuoširdžiai atsiduoti ir įrodantis savo galią, nes Jis atsako į maldas, kai netikri dievai tyli.
Juditos istorija parodo, kad Dievas gali išgelbėti savo žmones netikėtais būdais, pasinaudodamas nuolankios našlės drąsa ir tikėjimu, kad nuverstų išdidžiuosius ir atneštų Jo vardui šlovę.
Tobito knyga parodo, kad Dievas išklauso maldas ir veda savo tautą net tremtyje, išgydydamas, išlaisvindamas ir suteikdamas netikėto džiaugsmo dėl ištikimo paklusnumo ir slaptosios apvaizdos.